Ar tatuiruotė nuodėmė: religijų požiūriai

Ar tatuiruotė nuodėmė: šitą klausimą man uždavė ir močiutė Vilniuje, ir dvidešimtmetis Bangkoke, ir klientė, kurios šeima laikosi tradicijų. Iš karto pasakysiu, kur stoviu: aš esu tatuiruotojas, ne teologas. Mano darbas yra parodyti, ką skirtingos tradicijos iš tikrųjų sako, ir nesikišti į tavo sprendimą. Nuspręsi tu, geriausiai pasikalbėjęs su savo bendruomene.

Vieningo religijų atsakymo į šį klausimą nėra. Yra kelios skirtingos tradicijos, kurios remiasi skirtingais tekstais, ir net viduje kiekvienos iš jų požiūriai išsiskiria. Šitas tekstas surenka jas visas į vieną vietą, kad turėtum, nuo ko pradėti pokalbį.

Iš kur viskas prasideda: Kunigų knygos eilutė

Beveik visos diskusijos remiasi viena Senojo Testamento eilute. Kunigų knygos 19 skyriaus 28 eilutėje sakoma nedaryti įpjovimų kūne dėl mirusiojo ir nedaryti įrašų ant odos.

Aiškinimų yra du, ir abu turi rimtų šalininkų.

Pirmas: eilutė kalba apie konkretų istorinį kontekstą. Izraelitai įžengė į kraštą, kur kaimyninės tautos raižė kūną gedulo ir stabmeldystės apeigose, todėl draudimas buvo nukreiptas prieš tas apeigas, o ne prieš odos piešinį apskritai. Šio skaitymo argumentas yra pačios eilutės sandara: mirusiojo paminėjimas stovi tiesiai šalia, todėl kontekstas atrodo esąs laidotuvių ritualas. Tokį kontekstinį skaitymą pristato ir katalikiški leidiniai, tarp jų bernardinai.lt, kur ta pati eilutė nagrinėjama plačiau kartu su kelių dvasininkų komentarais.

Antras: eilutė galioja tiesiogiai ir šiandien. Šio skaitymo laikosi dalis konservatyvesnių krikščioniškų bendruomenių, o jo argumentas irgi paprastas: tekste nėra išlygos, todėl jos nereikėtų prirašinėti.

Trečias dalykas, kurį verta žinoti: to paties 19 skyriaus aplinkoje stovi ir kiti nurodymai, kurių šiandien beveik niekas netaiko pažodžiui, pavyzdžiui, dėl audinių maišymo ar barzdos kirpimo. Būtent dėl to diskusija apie eilutės taikymo ribas gyvuoja iki šiol, ir ji vyksta tarp žmonių, kurie visi rimtai žiūri į tą patį tekstą.

Katalikybė

Formalaus, visuotinio Katalikų Bažnyčios draudimo tatuiruotėms nėra. Katalikų Bažnyčios katekizme tatuiruotė neminima, todėl klausimas lieka sąžinės srityje. Katalikų diskusija sukasi apie tris dalykus: koks motyvas, koks turinys ir ar žmogus gerbia savo kūną. Argumentas prieš skamba taip: kūnas yra dovana, o jo keitimas gali reikšti nepasitikėjimą Kūrėjo darbu. Argumentas už remiasi ilga krikščioniškų ženklų ant odos tradicija.

Ta tradicija konkretesnė, nei daugelis įsivaizduoja. Piligrimai, grįžę iš Jeruzalės, šimtmečiais nešiojo kryžiaus tatuiruotę kaip kelionės liudijimą, o Jeruzalės senamiestyje veikianti koptų šeimos dirbtuvė piligrimus ženklina jau kelis šimtus metų, naudodama medinius antspaudus, perduodamus iš kartos į kartą. Bosnijoje ir Hercegovinoje katalikės kroatės iki XX amžiaus vidurio nešiojo ant plaštakų ir dilbių tatuiruotus kryžius, vadinamus sicanje, ir tai buvo tapatybės, o ne mados ženklas.

Praktikoje Lietuvos katalikų bendruomenėse tai dažniausiai lieka asmeninės sąžinės klausimu. Kryžiaus tatuiruotę darau tikintiems žmonėms reguliariai, o Aušros vartų Madonos atvaizdas yra vienas dažniausių vilnietiškų užsakymų iš viso. Prie jų prisideda angelo sparnai ir memorialiniai ženklai, kurie beveik visada turi tikėjimo sluoksnį.

Protestantiškos bendruomenės

Čia požiūriai išsiskiria labiausiai. Liberalesnės liuteronų ir reformatų bendruomenės tatuiruotės klausimo apskritai nekelia. Evangelikų ir sekmininkų pusėje sutiksi ir aiškiai neigiamą poziciją: lietuviškame evangelija.lt pastoriaus atsakyme dėstoma mintis, kad kūno dekoravimas Dievui nepritinka.

Bendras protestantiškos etikos principas dažnai formuluojamas ne kaip taisyklė, o kaip klausimas sau: ar tai daroma iš tuštybės, ar iš prasmės. Prie jo pridedamas antras klausimas apie liudijimą: ką šis ženklas pasakys žmonėms, kurie mane pažįsta. Dalis evangelikų bendruomenių dėl to renkasi tekstinius motyvus, Rašto eilutes ar simbolius, kuriuos galima paaiškinti per dvidešimt sekundžių. Kaip tokie darbai atrodo praktiškai, aprašiau rašmenų ir užrašų bei kaligrafijos tekstuose.

Stačiatikybė

Stačiatikių tradicija paprastai konservatyvesnė ir tatuiruotės nedrąsina, nors kanoninio draudimo, kuris atskirtų žmogų nuo sakramentų, nėra. Kunigai dažniausiai kalba apie saiką ir turinį, ne apie draudimą.

Įdomus kontrastas yra Egipto koptų krikščionys: jie šimtmečius tatuiruojasi mažą kryžių ant riešo kaip tapatybės ženklą, ir tai vyksta pačioje seniausioje krikščionių bendruomenėje pasaulyje. Ženklas dedamas dažnai dar vaikystėje, o jo funkcija yra ne dekoratyvinė: jis rodo, kas tu esi, aplinkoje, kur tai turėjo kainą.

Judaizmas

Halacha tatuiruotę vertina kaip draudimą, kylantį iš tos pačios Kunigų knygos eilutės. Ortodoksinėje bendruomenėje tai galioja rimtai ir nediskutuojama. Reformistiniame ir konservatyviajame judaizme požiūriai švelnesni ir sprendimas dažnai paliekamas asmeniui.

Vieną dalyką verta ištaisyti, nes jis paplitęs net tarp pačių bendruomenės narių: teiginys, kad žmogaus su tatuiruote nepalaidos žydų kapinėse, yra mitas, o ne halacha. Draudimas daryti tatuiruotę ir teisė būti palaidotam yra du atskiri dalykai, ir antrasis dėl pirmojo neprarandamas. Mitas paplito XX amžiuje ir yra tiek gajus, kad daugelis jį laiko taisykle. Atskiros kapinės savo vidaus tvarką turėti gali, todėl konkretų atsakymą duoda jos, o ne internetas.

Atskira ir sunki tema yra Holokausto numeriai. Dalis išgyvenusiųjų palikuonių savanoriškai tatuiruojasi senelių numerį kaip atminimo ženklą, ir bendruomenėje dėl to vyksta rimtas ginčas: vieniems tai gyva atmintis, kitiems prievartos ženklo kartojimas. Abi pusės čia turi svarų argumentą, ir sprendimas priklauso šeimai. Panašios svorio kategorijos darbus aptariu memorialinių tatuiruočių tekste.

Islamas

Dauguma islamo teisės mokyklų nuolatines tatuiruotes laiko neleistinomis, remdamosi mintimi, kad jos keičia Dievo sukurtą kūną. Laikina chna, kuri išnyksta savaime, paprastai leidžiama ir yra šventinė tradicija, ypač per vestuves ir religines šventes. Tarp mokyklų, šalių ir bendruomenių praktika skiriasi, todėl atsakymo verta klausti savo bendruomenės, o ne bendro internetinio šaltinio.

Šalia stovi ir praktinis klausimas apie ritualinį apsiplovimą prieš maldą. Dalis mokyklų svarsto, ar pigmentas po oda tam kliudo, ir čia atsakymai irgi skiriasi. Jei nori simbolikos be nuolatinio sprendimo, žiūrėk laikinas tatuiruotes, o dėl chnos saugumo verta perskaityti juodosios chnos įspėjimą: natūrali chna yra viena, o juoda su priedais gali palikti randą.

Rytų tradicijos: kitokia logika

Budizme ir hinduizme klausimas keliamas kitaip. Doktrininio draudimo nėra, bet yra pagarbos taisyklės, ir jos griežtos. Tailande, kur dirbau, gyvuoja šimtametė sak yant tradicija: vienuolių ar meistrų daromi geometriniai ir tekstiniai ženklai, kurie laikomi palaiminimu, o ne dekoracija. Juos dedant kalbama malda, o gavėjas prisiima elgesio taisykles, todėl tai artimiau įžadui nei paveikslui.

Kartu galioja aiški riba. Budos atvaizdas žemiau juosmens, ypač ant kojos, daugelyje Pietryčių Azijos šalių laikomas įžeidimu. Šri Lankoje ir Mianmare dėl tokių tatuiruočių turistai turėjo realių problemų. Todėl kai klientas prašo Budos ar Ganešo, pirmas mano klausimas yra apie vietą ant kūno, o antras apie tai, ar žmogus supranta simbolio svorį. Lotoso ir mandalos motyvai iš tos pačios erdvės yra kur kas laisvesni, todėl jais dažnai ir baigiasi pokalbis.

Tas pats principas galioja visoms svetimoms tradicijoms: ženklas, kurio istorijos nežinai, ant tavo odos kalbės be tavęs. Tą patį rašiau apie runas, keltų motyvus ir sakralinę geometriją.

Lietuviškas kontekstas

Pas mus ši tema turi savo istorinę žaizdą. 15min interviu etnografija besidomintis meistras Giedrius Baltasis Vilkas pasakoja, kad visos kaimyninės tautos, skandinavai ir slavai, turi dokumentuotą kūno ženklinimo tradiciją, o Lietuva šioje vietoje lieka juoda skylė. Priežastimis jis vadina ir krikščionybės vykdytą pagoniškos praktikos naikinimą, ir sovietmečio draudimus.

Praktinė išvada šiandienai yra netikėtai pozityvi: baltiški ženklai atgimsta ne kaip rekonstrukcija, o kaip gyva kalba. Kaip su jais dirbu, surašiau baltiškų simbolių ir lietuviškų motyvų tekstuose, o Gediminaičių stulpai su Vyčiu laiko tvirtą vietą tarp dažniausių užsakymų.

Klausimai, kuriuos verta užduoti sau

Vietoje patarimo duodu klausimų sąrašą. Atsakymai bus tavo, ne mano.

1. Ar šitą ženklą pasirinkčiau, jei jo niekas niekada nepamatytų.
2. Ar galiu paaiškinti jo prasmę žmogui, kurio nuomonė man svarbi.
3. Ar simbolis priklauso tradicijai, kurią pažįstu, ar tik gražiai atrodo.
4. Ar vieta ant kūno dera su simbolio svoriu.
5. Ar mano abejonė yra dėl tikėjimo, ar dėl artimųjų reakcijos. Tai du visiškai skirtingi klausimai.
6. Ar po metų šitas sprendimas man atrodys toks pat aiškus.

Kodėl žmonės apskritai renkasi ženklus ant odos, surinkau atskirame tekste, o mitų sąraše sudėjau tai, ką dažniausiai tenka paneigti.

Kaip aš su tuo dirbu studijoje

Trys taisyklės, kurių laikausi:

1. Neįtikinėju. Jei klientas abejoja dėl tikėjimo, siūlau palaukti ir pasikalbėti su savo dvasininku. Tatuiruotė nepabėgs.
2. Nedarau religinio simbolio, kurio klientas pats nesupranta. Simbolis su prasme veikia, simbolis kaip dekoras sensta blogai.
3. Gerbiu visų tradicijų ženklus. Svetimos religijos simbolį darysiu tik tada, kai žmogus žino, ką jis reiškia ir kodėl jį pasirinko.

Panašią logiką aprašiau ir mitologinių motyvų tekste. Praktiškai tai reiškia, kad pirmas pokalbis apie religinį ženklą pas mane trunka ilgiau nei apie bet kokį kitą: klausiu, iš kur atėjo idėja, kas šeimoje apie ją žino ir kokioje vietoje ji stovės. Tik po to imu eskizą.

Dirbu Ministry of Tattoos studijoje, Vytenio g. 13, Vilniaus Naujamiestyje. Į mano kėdę sėdasi ir praktikuojantys katalikai, ir visiškai netikintys žmonės, ir žmonės iš bendruomenių, kuriose ši tema jautri. Nė karto nesu nė vieno iš jų mokęs, ką tikėti. Studijos kasdienybę parodžiau Ministry of Tattoos tekste.

Vienas patarimas

Jei tikėjimas tau svarbus, o noras stiprus, geriausias sprendimas yra pokalbis, ne interneto forumas. Kunigas, pastorius, rabinas ar imamas atsakys tau konkrečiai, o ne bendrai. O jei po pokalbio abejonė lieka, tai irgi atsakymas: palauk. Sprendimai, kuriuos priimi ramus, ant odos sensta geriausiai. Tą patį sakau ir tiems, kurie kovoja su tatuiruotės baime arba renkasi pirmą darbą.

Turi simbolį, kurio prasmę nori sudėlioti tiksliai ir pagarbiai? Rašyk Instagram žinutę @krustowich_ink arba skambink +370 624 60696 ir užsirašyk nemokamai konsultacijai. Per ją aptarsime, ką ženklas reiškia, kur jis geriausiai stovės ir kaip jį padaryti taip, kad po dešimtmečio jis vis dar būtų tavo. Neskubinsiu ir neįtikinėsiu, o startinės kainos palauks tiek, kiek tau reikia apsispręsti.