Psichologija: kodėl žmonės darosi tatuiruotes

Kodėl darosi tatuiruotes žmonės, kurie kitu atveju vengia net adatos pas gydytoją? Po devynerių metų prie mašinėlės ir kelių tūkstančių pokalbių kėdėje galiu pasakyti, kad atsakymų yra ne dešimt, o maždaug penki, tik jie kartojasi skirtingais žodžiais. Tyrimai sako beveik tą patį, ką girdžiu studijoje, ir tai vienas malonesnių dalykų šitoje temoje.

Ką rodo tyrimai

Tatuiruotė psichologijos požiūriu yra kūno ženklas, kuriuo žmogus perduoda pasakojimą apie save: vertybes, patirtis, priklausymą. Tokia apibrėžtis kartojasi ir akademiniuose darbuose, ir kėdėje.

Lietuvos darbuose motyvai kartojasi: noras papuošti savo kūną, mada, individualumo didinimas, noras prisitaikyti prie aplinkos ir priklausymas grupei. Tai fiksuoja Vilniaus universiteto darbas „Tatuiravimosi kultūrinis reiškinys Lietuvoje“, kuris tatuiruotę apibrėžia kaip vizualinio bendravimo formą.

Tarptautinėje literatūroje dažniausiai cituojama Wohlrabo, Stahl ir Kappelerio apžvalga „Modifying the body: Motivations for getting tattooed and pierced“, paskelbta žurnale Body Image 2007 metais. Autoriai peržiūrėjo tuometinę literatūrą ir apibendrino ją į dešimt plačių motyvų kategorijų, kad būsimi tyrimai turėtų bendrą kalbą. Įdomiausia jos išvada paprasta: vieno motyvo beveik niekada nebūna, veikia deriniai.

Psichologinė pusė lietuviškoje spaudoje aprašoma panašiai. Kaip 15min.lt cituoja psichologą Marių Daugelavičių, apsisprendęs tatuiruotis žmogus taip kuria savo asmenybę, pabrėžia išskirtinumą arba tikisi, kad simbolis suteiks jam tų savybių, kurias jis reiškia. Tą patį principą aprašė ir LRT.

Žodis, kuris čia svarbiausias, yra pasakojimas. Žmogus kūno ženklais perduoda tam tikrą istoriją, o tatuiruotojo darbas yra padėti tai istorijai skambėti aiškiai.

Penki motyvai, kuriuos girdžiu studijoje

1. Estetika. Paprasčiausias ir dažniausias. Žmogui tiesiog patinka, kaip atrodo juoda grafika ant odos. Jokios gilios prasmės, ir jos nereikia. Flash darbai gyvuoja būtent dėl šito, o ornamentinės kompozicijos yra grynas malonumas akiai.

2. Atmintis. Data, vardas, augintinio siluetas, mamos rašysena. Ženklas, kuris neleidžia kažkam dingti. Apie tai rašiau plačiau memorialinių tatuiruočių tekste, o augintinio portretas per pastaruosius metus tapo viena dažniausių užklausų.

3. Etapo uždarymas. Po ligos, skyrybų, persikraustymo ar tarnybos. Tatuiruotė čia veikia kaip taškas sakinio gale. Šitą matau vis dažniau: žiūrėk pergalės prieš ligą ir tatuiruotė po skyrybų.

4. Priklausymas. Šeima, brolis, komanda, bendruomenė. Bendras ženklas kuria ryšį fiziškai, ne tik žodžiais. Iš to gimsta šeimos, seserų ir brolių bei draugų tatuiruotės.

5. Kontrolė. Turbūt įdomiausias motyvas. Kūnas keičiasi be tavo leidimo: senėja, serga, storėja, plonėja. Tatuiruotė yra vienintelis pokytis, kurį pasirenki pats: tu renkiesi vietą, piešinį ir laiką. Tai stiprus jausmas, ypač žmogui, kuris ilgai jautėsi savo kūne svečias. Ta pati logika stovi už tatuiruočių ant randų ir už darbų po didelių svorio pokyčių.

Motyvai keičiasi su amžiumi

Vyresnių klientų dalis auga sparčiausiai. Apie tai atskirai kalbėjau pirmosios tatuiruotės po 30, 40 ir 50 tekste: motyvas ten beveik visada tas pats, „nebenoriu atidėlioti“.

Kodėl tiek daug žmonių renkasi nematomas zonas

Vienas argumentas, kuris išmuša mitą apie dėmesio siekimą, yra vietos statistika. Didelė dalis darbų atsiduria ten, kur jų kasdien niekas nemato: šonkauliai, nugara, krūtinė, vidinis žastas, šlaunis. Jei motyvas būtų aplinkiniai, žmonės rinktųsi plaštakas ir kaklą.

Praktikoje net matomose zonose sprendimas dažnai priimamas priešinga logika: kaip padaryti, kad ženklą matyčiau aš, o ne visi. Vidinio dilbio darbai populiarūs būtent todėl, kad jie atsiveria tik tada, kai apverti ranką. Visą vietos logiką sudėjau į atskirą gidą.

Skausmo klausimas

Skausmas yra dalis proceso ir dalis atsakymo. Jis kontroliuojamas, savanoriškas ir turi aiškią pabaigą, todėl daliai žmonių jis veikia kaip patvirtinimas: kūnas mano, sprendimas mano. Bet daugumai klientų skausmas tėra kaina, kurią sumoki. Kur ir kiek skauda, sudėliojau zonų žemėlapyje.

Šalia stovi ir tatuiruotės baimė, kuri beveik visada dingsta per pirmas dešimt minučių. Tai turbūt dažniausias sakinys, kurį girdžiu po pirmos linijos: „ir tiek?“ Praktinė pusė paprasta: sotus valgis prieš sesiją, vanduo, pertraukos kas 45 minutes ir muzika ausinėse padaro daugiau nei bet koks kremas.

Kodėl žmonės grįžta

Antra tatuiruotė ateina greičiau nei pirma. Priežastis paprasta ir nieko bendro su priklausomybe neturi: pirmas kartas atima baimę, o kai baimės nebelieka, lieka tik idėja. Todėl daugelis mano klientų per porą metų nuo vieno mažo ženklo nueina iki rankovės planavimo arba patchwork kolekcijos.

Kolekcionavimo logiką aprašiau atskirai: nuo tam tikro taško žmogus renka ne piešinius, o meistrus ir stilius. Skaičiais tai atrodo taip: iš žmonių, kurie pas mane padaro pirmą darbą, maždaug pusė grįžta per pirmus dvejus metus, o antras darbas beveik visada didesnis už pirmą.

Sociologinė pusė: kaip keitėsi požiūris

Motyvai gimsta ne tuštumoje. Vilniaus universiteto darbe tatuiravimasis aprašomas kaip kultūrinis reiškinys, kuris Lietuvoje per kelis dešimtmečius perėjo iš siauros subkultūros į plačią praktiką. Tą patį matau ir savo kalendoriuje: mokytojai, buhalteriai, teisininkai, medikai, kariai. Prieš dvidešimt metų toks sąrašas būtų buvęs anekdotas.

Kas pasikeitė konkrečiai. Pirma, dingo prielaida, kad tatuiruotė kažką pasako apie žmogaus praeitį. Ta prielaida buvo kilusi iš kalėjimo ženklų sistemos, apie kurią rašiau atskirai, ir šiandien ji nebeveikia, nes ženklų kalba visiškai kita. Antra, pasikeitė darbo rinka: dauguma darbdavių Lietuvoje į pridengiamas tatuiruotes nebereaguoja niekaip, o klausimas liko tik dėl matomų zonų konservatyviose srityse. Kaip tai atrodo praktiškai, sudėjau į tatuiruotės ir darbo tekstą.

Trečia, pasikeitė pati estetika. Anksčiau žmonės rinkdavosi motyvą iš katalogo ant sienos, dabar ateina su savo istorija ir prašo ją paversti piešiniu. Tai reiškia, kad motyvas tapo asmeniškesnis, o meistro darbas iš kopijavimo virto pokalbiu.

Ketvirta, ir tai svarbiausia praktiškai: dingo skubėjimas kaip norma. Kai tatuiruotė buvo retenybė, žmonės darydavo jas impulsyviai, per atostogas ar per vieną vakarą. Dabar vidutinis mano klientas apie savo idėją galvoja mėnesius, ir būtent todėl gailėjimosi istorijų girdžiu vis mažiau. Lietuvos tatuiruočių scenos raidą aprašiau Vilniaus tatuiruočių istorijos tekste.

Kas nuspėja gailėjimąsi

Įdomiausia psichologijos dalis yra ne motyvai, o tai, kas atskiria patenkintą klientą nuo gailinčio. Iš savo praktikos matau keturis požymius, ir jie beveik visada tie patys.

Skubėjimas. Sprendimas, priimtas per vieną vakarą, sensta blogiausiai. Idėja, kuri išgyveno tris mėnesius, praktiškai niekada nenuvilia.

Svetimas motyvas. Piešinys, pasirinktas dėl to, kad kažkas kitas jį turi. Toks ženklas neturi savo istorijos, todėl greitai tampa tuščias.

Kito žmogaus vardas. Klasika, kurios statistika negerėja jau šimtą metų. Vaikų vardai yra išimtis, partnerių: retai. Kaip tai apeiti nepraradus minties, aprašiau porų tatuiruočių tekste.

Netinkamas dydis. Per mažas piešinys su per daug detalių po penkerių metų virsta dėme. Apie tai rašiau kodėl tatuiruotė blunka.

Ką daryti, jei gailiesi, surašiau cover-up tekste, o kraštutinį variantą lazerinio šalinimo apžvalgoje. Beveik viskas taisoma, ir tai svarbu žinoti dar prieš pirmą darbą: sprendimas nėra negrįžtamas ta prasme, kuria jį įsivaizduoja žmonės.

Kaip motyvo klausiu aš

Nemokamos konsultacijos metu užduodu tris klausimus, ir jie beveik visada nulemia eskizą. Pirmas: kam šis ženklas skirtas, tau ar kažkam kitam. Antras: ar nori, kad jį matytum tik tu, ar ir aplinka. Trečias: kaip norėtum, kad jis atrodytų po dešimties metų.

Trečias klausimas dažniausiai pakeičia dydį. Žmogus, kuris atėjo su 4 centimetrų idėja, po šito pokalbio dažnai renkasi 6 centimetrus ir storesnę liniją, nes supranta, kad detalės su laiku susilieja. Tai vienintelis atvejis, kai siūlau daugiau, nei buvo prašyta, ir siūlau dėl techninės priežasties, ne dėl kainos.

Dirbu Ministry of Tattoos studijoje, Vytenio g. 13, Vilniaus Naujamiestyje. Eskizą piešiu nuo nulio ir jis įskaičiuotas į kainą, o kaip jis gimsta iš pokalbio, aprašiau čia. Mažas ženklas prasideda nuo 50 €, delno dydžio darbas ant dilbio telpa į 2 iki 3 valandų sesiją, dienos sesija kainuoja 250 €.

Jei sesija skirta kitam žmogui, dizaino už jį rinktis nesiūlau. Geriau veikia dovanų kuponas: minimali suma 50 €, užsakai Instagram žinute arba telefonu, sumoki grynais studijoje arba banko pavedimu, atsiimi Vytenio g. 13 arba atsiunčiu, o gavėjas ateina į nemokamą konsultaciją ir motyvą renkasi pats. Būtent tai ir yra visa šio teksto esmė: motyvas turi būti to žmogaus, kuris ženklą nešios.

Ką iš to pasiimti prieš pirmą seansą

Vienas klausimas sau prieš rezervuojant: kam šitas piešinys skirtas. Jei atsakymas yra „sau“, viskas gerai, net jei motyvas yra tiesiog estetika. Jei atsakymas yra „kad kažkas pamatytų“, verta palaukti mėnesį ir perklausti. Tatuiruotės, kurios sensta blogiausiai, dažniausiai gimė iš skubėjimo, o ne iš neteisingo motyvo.

Ir dar: motyvo prasmė gali keistis. Piešinys, kurį darei dėl estetikos, po penkerių metų gali tapti konkretaus laikotarpio ženklu. Tai vienas gražiausių dalykų šitame darbe, ir dar viena priežastis nebijoti pradėti nuo paprasto ženklo.

Žinai, kodėl nori tatuiruotės, bet dar nežinai kokios? Ateik į nemokamą konsultaciją: parašyk Instagram žinutę @krustowich_ink arba paskambink +370 624 60696. Iš pokalbio gimsta eskizas, o iš eskizo darbas, ir kainą pasakysiu iš karto pagal startines kainas.