Kalėjimo tatuiruotės Lietuvoje: istorija ir kodėl stigma nyksta

Kalėjimo tatuiruotės Lietuvoje yra istorijos dalis, kurią verta suprasti tiksliai, o ne per filmų klišes. Ji paaiškina, iš kur mūsų visuomenėje atsirado stigma, ir dar geriau paaiškina, kodėl ta stigma dabar nyksta. Sakau iš karto: šis tekstas yra apie socialinę istoriją. Nieko čia neromantizuoju ir tokių ženklų studijoje nedarau.

Iš kur atkeliavo simbolių kalba

Lietuvos kalėjimų tatuiruočių tradicija nėra vietinė. Ji atėjo su sovietine bausmių sistema ir jos lagerių kultūra, kuri savo simbolių kalbą susiformavo dar tarpukario Rusijoje. XX amžiaus antroje pusėje ši kalba veikė visoje sistemoje vienodai, nuo Vilniaus iki Kolymos.

Esminis dalykas, kurį dažnai praleidžia populiarūs tekstai: tai nebuvo saviraiška. Tai buvo prievartinis dokumentas. Kaip aprašoma ir Vilniaus universiteto 2014 metų magistro darbe „Tatuiravimosi kultūrinis reiškinys Lietuvoje“, suprantantis simbolius žmogus iš tatuiruotės galėjo nustatyti, kuriai kalėjimo kastai priklauso nuteistasis, kiek kartų ir kur jis sėdėjo anksčiau. Tatuiruotes darė patys kaliniai, atliekantys bausmę.

Iš to kyla ir sunkiausia šios istorijos dalis: dalis ženklų buvo daromi prievarta, kaip žymė, kurios žmogus nenorėjo ir kurios negalėjo atsisakyti. Jokios estetikos ten nebuvo. Žurnalistas Tomas Perminas 15min apžvalgoje primena, kad kūno žymėjimo prievarta tradicija Europoje senesnė už bet kokį lagerį: kariuomenėse dezertyrai buvo ženklinami raide, kad jos nebūtų galima nuslėpti.

Kaip veikė ženklų sistema

Sistema buvo hierarchinė ir uždara. Simbolis rodė statusą, vietą, teistumo istoriją, kartais bausmės straipsnį. Vienas piešinys galėjo reikšti pagarbą, kitas pažeminimą, o pats nešiotojas apie tai neturėjo balso.

Trys principai, kurie darė ją tokia griežta.

Vieta ant kūno reiškė tiek pat, kiek piešinys. Tas pats simbolis ant peties ir ant kelio reiškė skirtingus dalykus. Todėl nukopijuoti „gražią formą“ neįmanoma: kartu nukopijuoji ir teiginį.

Ženklas buvo viešas ir neatšaukiamas. Nuimti jo nebuvo kaip. Tai ir buvo esmė: dokumentas, kurio negali suplėšyti.

Melagingas ženklas buvo pavojingiausias iš visų. Populiarioji spauda, pavyzdžiui tv3.lt apžvalga apie žinomiausias pasaulio kalinių tatuiruotes, tokius ženklus mėgsta pasakoti kaip įdomybes. Realybė buvo kur kas šaltesnė: klaidingai nešiojamas ženklas galėjo baigtis smurtu.

Todėl vieną dalyką kartoju kiekvienam, kas ateina su „radau internete gražų senovinį simbolį“: patikrink, ką jis reiškia. Voratinklis ant alkūnės, tam tikri žiedai ant pirštų, žvaigždės po raktikauliais. Šitie motyvai atrodo neutraliai tik tam, kas nežino jų konteksto. Praktinis patarimas paprastas: atsiųsk man nuotrauką prieš, o ne po. Reikšmę patikrinam per penkias minutes, ir dažniausiai randam artimą motyvą be balasto.

Kodėl stigma nyksta

Trys priežastys, ir visos jos matomos Lietuvoje.

Pati praktika traukiasi. Tyrėjai fiksuoja, kad tatuiruočių populiarumas tarp nuteistųjų mažėja. Uždara sistema, kuri tą kalbą palaikė, silpsta kartu su ją sukūrusia epocha. Kai subkultūra netenka svorio, jos ženklai netenka funkcijos.

Kartos pasikeitė. Žmogus, kuriam šiandien trisdešimt, tatuiruotę pirmiausia sieja su stiliumi, o ne su kalėjimu. Stigma liko ten, kur gyva sovietinė atmintis, todėl ji dažniausiai pasirodo per šeimos pokalbį, ne per darbdavį.

Studijos tapo matomos. Kai Vilniuje veikia dešimtys legalių studijų su higienos pasais, o Vilniaus tatuiruočių istorija skaičiuoja jau kelis dešimtmečius, klausimas „ar tu sėdėjai“ tiesiog nustoja turėti prasmę. Tatuiruotė šiandien yra paslauga su adresu, kvitu ir garantija, o ne ženklas iš uždaros erdvės.

Kuo šiandienos darbas skiriasi

Skirtumas nėra vien estetinis. Tatuiravimo paslaugą Lietuvoje apibrėžia higienos norma HN 117, o studija privalo turėti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro išduotą higienos pasą. Higienos pasas yra leidimas, patvirtinantis, kad patalpos ir darbo tvarka atitinka visuomenės sveikatos reikalavimus. Apie tai, kaip veikia legali studija Lietuvoje, rašiau studijų gide ir dažų saugumo tekste.

Rankinė technika nėra kalėjimo kultūra

Vieną painiavą verta išskirti atskirai. Šiandien populiarėja handpoke: tatuiravimas ranka, be mašinėlės. Dalis žmonių tai iškart sieja su lageriu, ir tai klaida.

Rankinė technika yra seniausias tatuiravimo būdas pasaulyje. Ja dirbo polineziečiai, japonai, Tailando vienuoliai ir Europos jūreiviai gerokai anksčiau, nei atsirado sovietinė lagerių sistema. Kalėjimuose ji naudota tik dėl vienos priežasties: ten nebuvo įrangos.

Skirtumas tarp šiuolaikinio handpoke ir savadarbio darbo yra visiškas. Studijoje naudojamos sterilios vienkartinės adatos, sertifikuoti dažai ir tos pačios higienos taisyklės kaip dirbant mašinėle. Skiriasi tik įrankis ir tekstūra: handpoke duoda minkštesnį taškų raštą ir ramesnę liniją. Ką ši technika duoda ir kam ji tinka, aprašiau handpoke tatuiruočių tekste.

Kodėl senos tatuiruotės pamėlynuoja

Techninis paaiškinimas, kuris praverčia planuojant, ką su jomis daryti.

Lageriuose naudoti pigmentai buvo buitiniai: suodžiai, padegto kaučiuko dulkės, rašalas iš tušinuko. Jų dalelės stambios ir netolygios. Per dešimtmečius jos migruoja odoje ir išsisklaido, todėl juoda spalva virsta melsvai pilka, o kontūras išplinta į neryškų debesį. Tas pats procesas veikia ir gylį: dalis pigmento sėdi per giliai, dalis per sekliai.

Klientui tai reiškia gerą žinią. Išblukusi, mėlyna, minkštų kraštų tatuiruotė yra lengviausias cover-up atvejis, koks tik būna. Kur kas sunkiau dengti šviežią, tankią, sodriai juodą studijos tatuiruotę. Kodėl pigmentas apskritai keičiasi laikui bėgant, paaiškinau blukimo tekste.

Ką daryti su sena tatuiruote

Pas mane ateina žmonių, kurie prieš dvidešimt ar trisdešimt metų gavo ženklą, kurio šiandien nenori. Eiga visada ta pati ir prasideda nuo pokalbio, ne nuo mašinėlės.

1. Nuotrauka dienos šviesoje. Be blykstės, be filtrų, per Instagram žinutę. Iš jos matau dydį, tankį ir spalvos temperatūrą.
2. Nemokama konsultacija studijoje. Pažiūriu odą gyvai, patikrinu randus ir zonos tempimą. Nuotraukoje senos tatuiruotės tankis beveik visada apgaulingas.
3. Sprendimas dėl krypties. Cover-up, kur senas piešinys tampa naujo pagrindu, arba lazerinis šalinimas, arba jų derinys: kelios lazerio sesijos pašviesinimui, paskui piešinys.
4. Eskizas pagal esamą dėmę. Blackwork ir tankus ornamentas čia veikia geriausiai, nes juoda dengia mėlyną patikimiausiai.
5. Viena sesija arba kelios. Delno dydžio zona ant dilbio dažniausiai telpa į vieną 4 iki 5 valandų sesiją. Pusė peties arba pilna alkūnės zona reikalauja dviejų.

Vienas įspėjimas: kartais senas ženklas yra biografijos dalis, kurios žmogus vėliau nenori ištrinti. Tai irgi normalu. Tokiais atvejais mano darbas yra tiesiog pasakyti variantus ir nespausti.

Cover-up ar lazeris: kaip pasirinkti

Klausimas, kuris kėdėje pasikartoja kas savaitę. Atsakymas priklauso nuo trijų dalykų: kiek sena dėmė tanki, kiek vietos yra aplink ją ir ko nori gauti gale.

Praktinė taisyklė: cover-up yra greitesnis ir dažniausiai pigesnis, o lazeris duoda daugiau laisvės eskizui. Jei sena tatuiruotė mažesnė už delną ir blyški, dažniausiai užtenka gero piešinio. Jei ji tanki ir juoda, pašviesinimas lazeriu prieš darbą atveria kur kas platesnę stilių paletę. Ką lazeris realiai gali ir ko negali, surašiau šalinimo tekste, o vėlesnę korekcijų logiką čia.

Ko studijoje nedarau

Neneigsiu istorijos, bet naujų hierarchijos, nusikaltimų ar neapykantos ženklų nedarysiu. Priežastis praktinė ne mažiau nei etinė: toks piešinys gali sukelti realių problemų jį nešiojančiam žmogui, o meistras, kuris to nepasako, savo darbo neatlieka. Tą pačią ribą laikau ir siaubo bei dark art darbuose: tamsi estetika taip, neapykanta ne.

Kai simbolis atrodo įtartinai, siūlau paprastą kelią. Paimam tai, kas tau iš tikrųjų svarbu: geometriją, gyvūną, raidyną, ornamentą. Ir sukuriam ženklą, kuris reiškia tavo istoriją, o ne kažkieno kito sistemą. Idėjų bankas yra lietuviškuose motyvuose ir baltiškoje simbolikoje.

Kaip tai atrodo pas mane

Dirbu Ministry of Tattoos studijoje, Vytenio g. 13, Vilniuje. Cover-up pokalbis pas mane trunka apie pusvalandį ir nieko nekainuoja.

Praktiškai atrodo taip. Ateini, pasižiūrim odą prie lango, nufotografuoju zoną, matuoju centimetrais. Pasakau tris dalykus iš karto: ar užteks vienos sesijos, kokie stiliai realiai padengs esamą dėmę, ir kokia bus kaina. Jei atsakymas yra „reikės lazerio pirma“, sakau ir tai, nors tai reiškia, kad sugrįši ne rytoj.

Kainos šiuo metu startinės: minimali tatuiruotė 50 € vietoj 80 €, dienos sesija 4 iki 5 valandų 250 € vietoj 350 €. Vidutinis cover-up ant dilbio telpa į vieną dienos sesiją. Sumokėti gali grynaisiais studijoje arba bankiniu pavedimu, kaip patogiau.

Turi seną tatuiruotę, kurią nori paversti kažkuo savo? Užsuk į nemokamą konsultaciją Vytenio g. 13 ir atsinešk nuotrauką dienos šviesoje: pasakysiu tiesiai, ką su ja galima padaryti. Rašyk @krustowich_ink arba skambink +370 624 60696, o cover-up darbams galioja startinės kainos.